Rašytojų Almos Karosaitės ir Algimanto Zurbos naujų knygų
pristatymas
Lapkričio mėn. 4 d. Vilniaus m. Garbės piliečiui monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui prie Šv. Rapolo bažnyčios buvo atidengta skulptūra.
Šioje bažnyčioje vikaru adjutorium jis dirbo nuo 1975 iki 1989 metų.
Skulptorius Jonas Gencevičius.
Vienos savo kelionių motociklais metu Buriatijoje, Mongolijos pasienyje Mondy gyvenvietėje mes užtikome lietuvio šeimą. Svetingai priimti, išgirdome, kad šeimininkas(dešinėje), tarnaudamas tuometinėje armijoje, įsimylėjo mergaitę–sibirietę, vedė. Buvo grįžę į Lietuvą, bet nerado kur gyvent. Mondy gimė dvi dukros, studijuojančios Irkutske, besidominčios Lietuva. Pamenu, vienos vardas Marija, kitos– Valė ar Veronika. Mes jiems pasakojome, dainavome. Žmona maloni, rūpestinga. Kaip dabar sakoma,– tokia meilės emigracija...
Šeimoje niekas nebekalbėjo lietuviškai. Ir beveik nesuprato. Pamenu, tėvas iš Biržų krašto. Kairėje– mano bendražygis biržietis Algis Butvydis. Kitą dieną ant aplinkinių kalvų(sopkų) Javomis važinėjome po žydinčių edelvaisų pievas...
Kas ilgai ir labai teisingai gyvena, turbūt pastebėjo, kad likimas anksčiau ar vėliau tai įvertina ir, žiūrėk, kartais atsiunčia tau malonią dovaną.
Kaip tik taip nutiko mano bičiuliui biržiečiui Adui, kuris gegužinėje sutiko savo Pirmąją Meilę...
Ech, kad taip nugramdžius ir toli nutrenkus tuos 50 metų, kai laiko žirgai nešė visai ne į tą pusę!
Kas buvo,– pražuvo...
Baltu pavydu tau pavydėjom, Adai!
O Vingio parke pylė lietus. Ir "gimtosios Apasčios krantai" buvo šlapi šlapi.
Visai kaip prieš 50 metų.